Aukštaitija – vienas iš gražiausių Lietuvos kampelių. Kaip aukštaičiai sako, kad gražiau pasaulyj nėr...

Kaišiadorių rajono mokyklų mokiniai, gynę savo mokyklos garbę rajoniniuose olimpiadų ir konkursų turuose, rajono garbę - respublikiniuose renginiuose, užėmę prizines vietas, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos bei Kaišiadorių rajono švietimo ir kultūros paslaugų centro buvo pakviesti vykti į kelionę po Zarasų kraštą, finansuotą rajono 2011 m. švietimo programos lėšomis.

Kelionė prasidėjo ankstyvą saulėtą rytą. Autobusas riedėjo gimtosios Lietuvos keliais link Aukštaitijos. Turistinės firmos „ Kelionių laikas“ gidė Virginija įdomiai pasakojo apie vietoves, kurias pravažiuodavo. Kelionė neprailgo: vaikai linksminosi, spėliodami mįsles, pasakodami įvairias istorijas... Patys išradingiausi buvo apdovanoti prizais.

Pirmiausia keliauninkai nuvyko į Zarasus. Šiandien tai - nedidelis administracinis rajono centras. Išgirdo miesto istoriją ir nuo ko kilęs miesto pavadinimas... Pravažiuodami grožėjosi Gražutės regioniniu parku, tikru Zarasų krašto gamtos perlu: pušynus bei piliakalnius apjuosiančiais melsvais ežerais ir upėmis. Aplankytas šio parko Lankytojų centras, kuriame buvo pristatyta visa parko struktūra ir įdomiausi objektai, unikali jūrinių kriauklių kolekcija, surinkta zarasiškės mokytojos kraštotyrininkės.

Didelį ir neišdildomą įspūdį paliko edukacinė programa Šlyninkos malūne. Čia atvykstančių laukė svetingoji šeimininkė, kuri papasakojo apie aukštaičių tradicijas, papročius ir duonelės kelią ant mūsų stalo. Netrukus vaikų rankose atsidūrė tešlos gabalėliai. Šeimininkė mokė, kad formuoti duonos kepalėlį reikia su meile: „Glostant duonelę, negalima kalbėti, būti išsižiojus, nes tuomet duonelė iškeps sutrūkusi (išsižiojusi)“. Kol duonelė kepė, mokiniai susipažino su įdomia, neįprasta senovinio aukštaičių malūno ekspozicija ir malūnininko programa. Linksmasis malūnininkas papasakojo, kaip senoviniame malūne buvo malama, ką reiškia „razavi“ miltai, nepamiršo ir senų žmonių pasakojimų apie malūno gyventojus. Tapę miltų „ekspertais“, mokiniai grįžo pas šeimininkę pasižiūrėti, kaip iškepė duonutė. Čia laukė staigmena: ant stalų garavo aukštaitiški blynai iš „razavų“ miltų su uogiene, grietine ar spirgiais... Šalia puikavosi ragavimui paruošti varškės sūriai, kepta duona su česnaku ir vaistinių žolelių arbata. Tai skanumas, tai gardumas! Bevalgant šeimininkė įnešė jau iškeptus duonos kepalėlius. Vaikai džiaugėsi atradę savo pažymėtus kepalėlius. Kaip skaniai kvepėjo pačių kepta duonelė: visi uostė ir mėgavosi.

Niekur geriau apie aukštaitiškas tradicijas ir nebūtų galima sužinoti, kaip čia...

Padėkoję svetingajai aukštaitei, keliauninkai patraukė toliau.

Kelias driekėsi link Stelmužės kaimo ir jame esančio ąžuolo. Pamačius šį gamtos stebuklą, ne vienas buvo nustebintas šio Lietuvos galiūno didingumu. Deja, laikas jau paženklino šį tūkstantmetį senolį: daugybė drėvių, sutrūkinėjimų, nudžiūvusių šakų... Mokiniai nutarė įamžinti savo apsilankymą, todėl nusifotografavo prie ąžuolo.

Sekanti ir paskutinė kelionės stotelė - Salako miestelis. Gidė supažindino su Salako istorija, garsiąja, iš riedulių statyta, bažnyčia.

Važiuodami atgal mokiniai džiaugėsi suteikta galimybe keliauti, dalyvauti edukacinėje programoje, susipažinti vieni su kitais, pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais, pailsėti. Vakarop pavargę, bet praturtėję žiniomis, gražiais reginiais, pasiekė namus...